Vitražo istorija

Manoma, kad pirmieji vitražai buvo sukurti Bizantijoje, statant Šv. Sofijos soborą Konstantinopolyje VI amžiuje. Amžininkų teigimu, to laikmečio vitražo menas apsiribojo įvairių formų ir skersmenų stiklo gabalais, įkomponuotais į lentos plyšius, kuriais buvo suformuota lango anga.

To meto Europoje, dar nepažinusioje stiklo, buvo naudojamos plonos akmens plokštės – alebastras arba selenitas. Tačiau būtent Europos šventyklų architektūroje XI amžiuje ankstyvasis vitražo menas pasiekė neregėtas aukštumas.

Ypatingą vaidmenį religinėse apeigose atliko viduramžių vitražai, simbolizuojantys dieviškąją malonę ir kūrybą. Būtent todėl vitražai buvo plačiai naudojami puošiant gotikines ir romanines katedras. Pagal to meto mąstymą, iš dangaus sklindanti šviesa reiškė Dievo spindesį. Tokios dieviškosios šviesos žemiškojo įsikūnijimo vaidmenį atliko viduramžių katedrų vitražai. Vitražų vaizduojamos Biblijos scenos, geriausiai atspindėjo religinės kultūros iškilmingumą, mistiką ir didingumą.

X – XII a. Prancūzijos gotikinėse katedrose ir bažnyčiose jau buvo vitražai – paveikslai, vaizduojantys religinius siužetus. Jie buvo kuriami iš spalvoto stiklo gabalų, sutvirtintų švino juostelėmis. Tokia klasikinio vitražo pradžia.